2014-10-24

lapkritis



deklamuosiu tau rudenį: nusviestą pirštinę baltą,
vaiko tyliąsias akis nugręžtas nuo horizonto - 
viskas akimuoju tampa taip aišku: tyra, bet laikina - 
lieka tik išrūdijusią naktį lyg valtį išskelti virš geltonuojančio lauko

ežerą gaubia migla sukurta iš vidurnakčio burės -
perbraukia plaukus dvi rankos ir tolsta lėtai manyje - 
taip atvykstu į tuščia peroną nelydimas, taip išvyksiu,
jei Vėlinių vėjas manęs mirtinai nepalies

grįžti atgal neprasminga, neleista, neverta - 
bendras sambrėškių vynas rugpjūčio salų turbūt nepakeis -
vien tik sruvens į įskilusion lapkričio taurėn kaip žaibo
apakintas liejas lietus ir dūlėja apleisti, sušlapę kapai

ne, tik ne šiąnakt: žvaigždynai skalaujami žvakių
skaidrėja, plečias kažkas tarytum erdvė manyje - 
ar tau pažįstamas jausmas, kai šiurpų vidurnaktį
esame tarsi kartu ir mus krečia vienoda tamsa

J.KELERAS 



   

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...