žmogus be valios

miegu pakankamai, o gal ir daugiau, negu reikia (kokia prabanga!), valgau kokybiškai ir dar prariju papildų tablečių (dėl užtikrintumo), tačiau aš vis tiek aš tokia išsekusi ir apsimiegojusi ir pokaičio miegas nepadeda, atsibundu tokia pat pavargusi. Būdama soti, noriu valgyti nenorėdama pačio maisto, man reikia tiesiog nesustojančio proceso. Esu didžiai demotyvuota (kaip dar niekad) ir nebenulaikau koncentracijos. Ir ne, deja aš ne nėščia ir neapsėsta kitokių vidinių demonų, tai tiesiog abitūros simptomai, 2 savaitės iki egzaminų, portfolio, motyvacinių laiškų ir diplominio darbo pristatymo.

Vasarą pasveiksiu.

kūrybiškumą ir šizofreniją lemia tas pats genas

"Tai, kad maniakinė depresija susijusi su aukšto lygio kūryba, išsamiai aprašyta Arnoldo Liudvigo (Arnold Ludwig) knygoje „Didybės kaina“ (The Price of Greatness). Apskritai, atrodo, kad tarp psichikos ligų ir kūrybiškumo yra glaudi koreliacija, kurios išvengiama tik retais atvejais. Tarsi tai, kas įkvepia kūrybai, taip pat iš anksto lemia ir šias problemas, o galbūt polinkis į psichikos ligas veda prie didesnio kūrybiškumo... 

Galbūt panašiai kaip ir pjautuvo formos ląstelių anemijos atveju, kai genetinis pokytis, kuris vienu atveju yra nepalankus, o kitu atveju daro teigiamą poveikį, įmanoma, kad ir genų pokyčiai, lemiantys tam tikrus psichikos sutrikimus, tam tikrais atvejais gali paskatinti ir neeilinį mąstymą bei puikius meninius pasiekimus. Psichologas Deividas Horobinas (David Horrobin) savo knygoje „Adomo ir Ievos beprotybė“ (The Madness of Adam and Eve) teigė, kad kūrybiškumą iš tiesų lemia šizofrenijos genai. Nors šis modelis nebuvo plačiai priimtas, jis atskleidė keistą panašų susirgimų šizofrenija dažnumą visame pasaulyje. Šizofrenija serga apie 1 proc. žmonių, neatsižvelgiant į jų etninę ar geografinę kilmę, o kitų ligų paplitimas atskirose žmonių populiacijose labai skiriasi. Jis teigė: taip yra dėl to, kad šizofreniją sukelia per daug „kūrybiškumo genų“, kurie, jei jų yra mažiau, yra naudingi ir būtent dėl to įsitvirtino atrankos būdu. Kitaip tariant, jei turite, pavyzdžiui, vieną ar dvi kopijas tokio geno varianto, kuris lemia polinkį susirgti šizofrenija, galite tapti didžiu kompozitoriumi ar matematiku (arba, jei kalbėsime apie mūsų paleolito laikų protėvius, geriau kurti naujus įrankius arba sumanyti, kur galima rasti maisto), o trys ar keturios tokio geno kopijos stumtelės jus „už ribos“, t. y. sukels šizofreniją.

Nors toks modelis atrodo labai spekuliatyvus, tačiau panašu, kad tarp psichikos ligų ir kūrybos proceso yra tam tikras ryšys, ir galbūt taip galima paaiškinti, kodėl šizofrenija būdinga visoms žmonių populiacijoms.

<...>

Galbūt kūrybiškumas iš tiesų yra peilio ašmenys, kuriais vaikščiodami svyruojame tarp psichikos ligos arba puikių pasiekimų – iš tikrųjų daugelis kūrybingų žmonių renkasi vieną iš šių alternatyvų. Bet kaip, siekdami išvengti pirmosios, galėtume nepakenkti antrajai? Kūrybiškumo esmė juk yra įsivaizduoti nesamus dalykus ir paversti realybe. Šizofrenija iš esmės apibrėžiama taip pat, tačiau, žinoma, šiuo atveju tai pasiekia tokį mastą, kad tampa žalinga asmenybei."

Ištrauka iš knygos "Pandoros sėkla".Knygą pdf formatu galima rasti čia.

jos mintys sprogdina manąsias

Marina Abramovič

ją žinau jau kurį laiką. bet šiandien pradėjau klausyti jos interviu ir negaliu nustoti gerėtis, kiek idėjų ir išminties įsipina jos žodžiuose. Ir ne vien apie meną.

ir niekada nebuvau autoritetų ieškotoje, bet ble, šita ragana tikra mesija.

Menas yra kvėpavimas, kvėpuoji, kad gyventum. 

Agh. Šiuose interviu gabalėliuose tiek skirtingų dalykų, bet tiek daug didelių minčių.

Vienas krematorijaus darbuotojas, ten pradirbęs 40metį Marinai traukinyje papasakojo, kad prieš 40 metų, kad sudeginti žmogaus kūną krematoriume reikėjo 125 laipsnių. Dabar reikia 715 laipsnių, dėl chemikalų kuriuos suvartoja žmogus.

amžini dalykai?

pasakyk man gražų dalyką, kuris nesibaigia.
jei tik žinai, pasakyk man bet kokį dalyką, kuris nesibaigia.

ieškojau, nepavyko rasti, netikiu, kad tokių būna. 

bet būtinai būtinai būtinai pasakyk, jei pastebėjai.
labai noriu žinoti

susilaužyti

užsinorėjau ką nors susilaužyti. tik ne dėl mazochistinių tikslų ir ne taip baisiai, kaip Frida Kahlo.  tik tiek, kad sugipsuotų ir galėčiau tapyti ant savo laikino kiauto drybsodama lovoje. tai taip žavu. tiesiai ant savęs. o tada tą kiautą kadanors nuimtų ir liktų labai keista relikvija.

užsinorėjau visai netyčia meniniais tikslais ir labai trumpai. norisi pasakyti tą "tfu tfu tfu", nes lūžių palikimai - nieko malonaus.

tikiuos neprisišnekėjau.

laimės receptai

melas egzistuoja, nes tiesa negraži. mąstymas padeda rasti tiesą. nebūna per daug laimingi tie, kurie daug mąsto.

per daug analizuoju. per daug analizuoju. per daug analizuoju.

matemetika ir meilė, kuria nebetikiu

Matematika priverčia mane mąstyti apie meilę. Nežinau kodėl, tikrai. Nuolat, tai nevaldoma.

Ir šiandien, aš sėdžiu prie popieriais nukloto stalo, medžiai šoka blaškomi ir stumdomi vėjo, vasara miršta, o tiršti debesys lenktyniauja vakarų kryptimi, kol mano mintis kedena Šopenas ir Debiusi. 

Pastarąjį mėnesį daug laiko namie praleidau viena. Ir kai viskas nusčiūdavo, išgirsdavau nepaprastai grakščią, girdimą tik nurimus ir įsiklausius, melodiją pianino, mistišką ir viliojančią. 

Vis ta pati, pasikartojanti kas porą dienų. Ir tik ta.

Man labai patiko. Šiek tiek svaigino. Bandžiau jos ieškoti, bandžiau klausti, bet negalėjau rasti. Ir dėl to patiko dar labiau, nepasiekiama, mistiška, melodija iš nežinia kur. Labai girdėta, bet nepažinta. 

Ir vakar, jau nebesistengiau ieškoti. Bet atradau. Netyčia. Širdis nusčiuvo. Juk tai tatai.
Mėnesiena



Ir dabar, grojant klasikiniams kūriniams, neišspręstiems veiksmams pašaipiai vėpsant, mano akys rausėsi tuose nesustojančiuose debesyse, o mano mintys labai labai sukos. Ir pati savo širdį sudaužiau, iki išbalimo išgąsdinau mažą mergaitę savyje, kai netikėtai supratau

meile netikiu

nebuvo jokio lūžio, tiesiog. Nors tai gana juokinga, kadaise, nepažinojau kitos tokios, tokios naivios ir viltingos meilės troškimu gyvavusios dvaselės, kaip idiotiškai naivią save. Aš savo viduje galbūt keičiuosi, ir bususi aš man ne be sava.


Eilutes akimis permetusi siela, atsiūsk man žodžių, prašau, kad žinočiau, kad debesys be gailesčio praplaukia ne pro vieną mane.

lauksmas

Šį sekmadienio rytą, puikiai žinodama, kad paštininkės ilsisi, prisiartinau prie tos mažos dėžutės, vedama savo naiviojo balso ir radau ten manęs laukiantį ir spurdantį tavo laišką.

Nežinau kur pašto dėžutės raktai, bet ką nors sugalvosiu.

Vis dėl to, galbūt tiesa, kad man reikėtų mažiau analizuoti, perdėtai mąstyti ir dažniau pasikliauti savo viltingu kuždesiu?

Kaip ir tą kartą, kai mažu bučiniu, į akmenis, lyg niekieno nepastebėtas meteoritas, parbloškei realistišką dalį manęs. Tada tik drovus ir naivus balsas prabilo, jaukiai šypsodamasis, juk jis žinojo, kad taip bus iš pat pradžių. Tik viršų aš daviau rimtąjąm.





Papildymas. Vėliau dienos eigoje.

Raktų neradau.
Bet pro skylutes sugebėjau įžvelgti užrašą.

Paštininkės sekmadieniais dirba, bet laiškas tai ne man...


life is so confusing.

taip laukiu, kada galėsiu atverti sumerktus tavo vokus

prabėgdama laiptais, vis kyšteliu mažąjį pirštelį į dešinią laiptinės pašto dėžutės skyluę. 

kaip ir tada, kai buvau penkerių, visai trumpaplaukė, šviesi mergaitė, tėčio vadinta kilbuku, ta pati aš, bet kita, kas dieną nepaliaujančiai viltinga pesimistė.

laukianti laiškų. 

...kurių penkiametėms niekas nesiunčia. 

bet tada turėjau tik vieną balsą savyje: viltingą ir kalbantį apie nuostabius dalykus.

buvau naivi, bet nenusivilianti.

savo pirmą gautą atvirutę apsvaigusi iš saldumo sukarpiau į saują smulkiausių gabalėlių.

taip ir šiandien: laiptinės duris praveriu su nuotykių dvelksmu, nes jau girdžiu, ar iš to didelio laukimo tariuosi girdinti virpant, tavo sunkiai lengvą, atvirą, laišką, (priversiantį nurausti).

tame skardiniame narvelyje.

ir mano mažasis pirštelis vėl užčiuopia tuštumą, kuri lyg elektra nutvilko mano penkiametės širdutę. 

šiandien laiškų dar nėra.

realybė visai netikra. ir aš labai rimtai.

   
uogos = vasara. mėgstamiausios mano. trešnės pradingsta. padebesy tamsos.
žaibai tarp lūpų. 

nežinia.
nežinia ar ts  .a

ateities ilgesys.
laisvė baladoja širdį.
laisvė baladoja širdį

suvalgiau bananą su tikru riešutų sviestu už savo sveiaktą. pamiegosim kai mirsim, kaip sako. tai as ir mirštu kai nepamiegu.

noriu palinkėti sustabdytų sekundžių ten, kur svajojam, nes ta, blet "realybė" greit žybsi ir tik skrieja. ji netikra, ji tik taisyklė

laužom. laužom laužom.

pažvelk tiesai į akį

bet kokia tiesa tėra susitarimas.
bet kokia tiesa neginčijama tik tiems, kurie siaurai tesugeba mąstyt.

sapnai viena koja mano realybėje. sapnų sesijos

įrašas iš 13.11.20

Ar sapnuojate blogų sapnų, po kurių pabudę nuoširdžiai apsidžiaugiate, kad tai tik nerealus naktinis vaizdinys, bet nepaisant to, jie nepasimiršta, o jų atmosfera pakeičia dieną?

Jei taip, skambinkite per 15 minučių ir užsisakykinte 
gerai, juokelis. Juokauju - nusišneku, kaip visada.

Būtent taip, tik absoliučiai atvirkščiai man sapnavosi šiąnakt. 
Sapnavau, kad mano gyvemas vėl pradeda suktis. Kad viskas vyksta greitai ir aš apsvaigusi, sujaudinta, ekstaziškai laiminga. 

Neneigsiu, kad dažnai susipainioju sapnuose ir realybėje. Po intensyvių, gilių sapnų kartais sunku atsirinkti kas įvyko iš tikrųjų. Matyt, savo pasamonės beveik netramdau. Ji dažnai pasireiškia.

Tai buvo ne vienas sapnas, jų buvo keli. Visko nepamenu, bet tai buvo nuo paprastų smulkmenų (atsirado jau daugiau nei mėnesį dingęs ipado pakrovėjas) iki tokių, kuriuose į mano gyvenimą grįžta žmogysta ir tai kardinaliai mano gyvenimą pakeičiančia į kažką jaudinančio ir pilno nuotykių. Mano sapnai visada arba abstraktūs, arba nelogiški. Esmė būna ne veiksme ar detalėse, bet atmosferoje, jausmuose. 

Šios nakties sapnų sesija, o ypač paskutinis vaizdinys, buvo beprotiškai stiprūs. Ir žinoma pabusti buvo taip skausminga. Kaip po košmaro pabundi ir apsidžiaugi, kad esi saugus ir baisūs tau atsitikę dalykai tik keistas tave miegantį užklupęs vaizdinys. Tik man šį kartą atvirkščiai. Apmaudu. Noriu grįžti į sapną.

"Pusę gyvenimo praleidžiame sapnuodami, tad kas pasakys, kuri realybė tikroji?"

O ypač paskutinio sapno negalėjau paleisti visą dieną. Jis vis sukosi atmintyje, buvau įkalinta jo atmosferoje, apmąsčiau visas detales, kurias tik galėjau prisiminti. 

Ir tai tik atspindi mano desperaciją, troškimą, kad kažkas gyvenime pagaliau nutiktų neįtikėtino.

Kaip visad, saldžių sapnų...

gyvenimo tikslai + diagnozė: menininkas + instrukcija kaip išgyventi

Skulptūros pamoka. Visi kalba, juokiasi, barška. Sėdžiu ant dėžės, tyliu. Gyvenimo srovė sūkuriuodama plaukia pro šalį. Storas molio sluoksnis ant delnų baigia sudžiūti ir mano pirštai tampa nebejudrūs. Karts nuo karto kažką ištariu, bet žodžiai nuskamba lyg svetimi. Kažkur toli. Laikas. Plaukia, plaukia ir nebepastebi kaip didelėm bangom prabanguoja. Sekundė po sekundės dingsta, nuskęsta, ištirpsta. O kai lieka maža, drumzlina srovelė, įtrokšti sugražinti viską atgal. Todėl dažnai susimąstau, kad reikia pulti į gyvenimo bangas, jose blaškytis ir krykštauti, skęsti ir sklęsti paviršium. Nes srovei nutekėjus, visi gailėsime, kad ji taip greit prasruvo, o mes tik įbesti stovėjom sausi krante, kažko laukėm, nesušlapom ir gyvenimo nepatyrėm. Nesidžiaugėm jaunystės potvyniu ir sudžiūvom stebėdami ją plaukiant pro šalį. Pamojavom.

Reikia džiaugtis gyvenimu šiandien. O aš mėgstu kurti planus kaip pasieksiu laimę ateityje. Ir šiandien dar būsiu pavargusi ir nelaiminga, bet būsiu laiminga vėliau. O jei to vėliau nebus? O jei nepavyks? Reikia būti laimingai šendien! Reikia išmokti.

saulėlydis iš vasaros seniai.

Ah, tikiuosi gyvenimo pabaigoje būsiu viską pasiekusi ir laiminga tuo ką palikau. Tikiuosi svajonės pildysis. Taigi...

Manau labai svarbu išsikelti gyvenimo tikslus ir siekti jų kiekvienu veiksmu. Man dažnai baisu dėl kelių kuriuos teks pasirinti ir bijau, kad mano ateitis nebus tokia kokios noriu... Kartais būna akimirkų, kai pati nebežinau kas esu, ko noriu ir ar iš vis verta savim tikėti... (Kas nors objektyviai pasakykit, ar verta, prašau!) Vakar skaičiau du straipsnius, kurie ne tik smagiai skaitėsi, bet ir kuriam laikui nuramino ir motyvavo. Žodžiu truputį padėjo. Jie orientuoti kūrybingoms asmenybėms, siejančioms ateitį su kūryba, tad jei tavo diagnozė "menininkas", skaityk! 

1. ART HARDER, MOTHERFUCKERS!
2.  BLESSED AND CURSED

Dar pabaigai šis tas ne į temą:

Pablo Pikasso atvyko į Londoną. Geležinkelio stotyje iš jo pavogė laikrodį.
 Policijos inspektorius paklausė:
- Jūs ką nors įtariate vagyste?
- Taip, aš prisimenu vieną žmogų, kuris padėjo man išlipti iš vagono.
- Jūs menininkas, nupieškite jo portretą.
Vakare, pagal Picasso piešinį, buvo sulaikyti įtariamieji vagyste:  trys senukai, jauna mergina, troleibusas ir keturios skalbimo mašinos.

Nepameskit svajonių

<3

"dar pasnigo tokiom didelėm baltom vištom"

Iš tiesų, šiandien neketinau nieko rašyti. Bet pamačiau žavų komentarą ir atsakinėdama supratau, kad turiu per daug ką pasakyti. Todėl rašau čia. Ir skiriu šį įrašą komentaro autorei praėjusio gimtadienio proga. komentaras

Šiandien, šian bei ten pamačiau užrašų, kad atsisveikinam su Marcelijum Martinaičiu. Kažkodėl tik perskaičius šį komentarą susivokiau: Čia gi tas, kurio eilės guli šalia mano lovos! Kažkodėl buvau šiek tiek priblokšta. Truputį. O dar prisimenu, mačiau jį knygų mugėje, sėdintį prie autografų staliuko... Šalia esančiame stende ilgai rinkausi eilėraščių rinkinius ir per visą tą laiką prie jo priėjo tik kažkokia jau senstelėjusi, buvusi jo studentė...  Nuo to laiko kai jį pamačiau, taip keista buvo skaityti jaunatviškus, aistros pilnus jo eilėraščius... 

" Kai praveria rytą vokus tavo akys -

taip atidaro sparnus pabaidytos plaštakės, -

esi panaši į dalgio napaliestą pievą,

išbraidžiotą naktį vos gimusio dievo."

***

"Štai sniegas iškrito - ir pusė gyvenimo baigės.

O šaltos ir tolimos lygumos - kiek užmatai...

Kaip šianakt man gaila gyvenimo. Snaigės

tarytum į iškastą duobę krenta ir krenta lėtai.

Kalbuos pernakt su tavim, žodžio balsu neištaręs.

Lyg prarastosios tėvynės - tavęs taip imu pasigest!

Širdį sustabdęs, kaip aš paimčiau gitarą,

apšviestas sniego, pirštais užgaučiau stygas!"

O dabar jis miręs.
Įdomu ar lengviau atsisveikinti su šviesa, kai žinai kad esi kažką palikęs ir tavo vardas dar bus minimas? 

Iš tiesų, niekas neįvyksta atsitiktinai, bet gyvenimas yra tik vienas beprotiškas atsitiktinumas. Negaliu prisiminti nei vieno svarbaus nutikimo savam gyvenime, kuris būtų ne atsitiktinumas... 
papraščiausiai paprasti atsitiktinumai. 

saldžių svajų, mylimieji

žolės!

Mano stogas neištvėrė. Dar kurį laiką laikėsi už vieno pražilusio plauko, bet jau kuris laikas jo nebemačiau. Išvažiavo atostogų. Toli. O aš negyva. Nes gyva tik pavasarį.

Šita, pusę metų trunkanti žiema veda iš proto... lyg dar būtų takelių kuriais iš proto nesu ėjusi.  Aš lyg žuvytė ant sauso smėlio džiūstanti ir jau haliucionuojanti apie dalykus kaip žali dviračiai, žalios voverės, ir aj.. nebeveikia mano vaidentuvė. Turbūt jau pastebėjot, iš to kaip dėliojasi šits tekstas.
Myliu pavasarį, be proto beprotiškai. Žinau kad ir be manęs visi apie jį kalba, bet dūstu be jo.  Manau tai gamtos bausmė visiems. Už tai kad jos negerbiam ir paniekinam. Ji atsisakė busti, serga. Teks surasti būdą kaip ištverti iiilgąą apmirimą. Ir negaliu nustoti galvot apie vieną dalyką. Kaip norėčiau priglausti nugarą prie miško žolės. Šaltos, šlapios, žemėtos, nesvarbu. Ir pajusti kaip grįžta energija, pusiausvyra, stogas. Ach... (atleiskit, bet dūsauti mėgstu).

paėmiau iš http://scenery-wallpapers.com

Na ką, nežinia kada tas išsvajotas geidžiamasis ateis, ar iš vis ateis, bet linkiu stiprybės, lengvo egzistavimo. 

Saldžių sapnų.

aš beprotė kažin kur

***

Aš beprotė, kažin kur pasimetus,

pasiklydus kaip vaiduoklis dykumoj.

Juk turėjau seniai būt takelį suradus, 

Bet vis klajoju, blaškaus tuštumoj.

Taip norėčiau netyčiom tave sutikti, 

tavo balso nugirst detales.

Ir žvilgnį akių pasilikti, 

nors jis niekur manęs nenuves.

***