jos mintys sprogdina manąsias

Marina Abramovič

ją žinau jau kurį laiką. bet šiandien pradėjau klausyti jos interviu ir negaliu nustoti gerėtis, kiek idėjų ir išminties įsipina jos žodžiuose. Ir ne vien apie meną.

ir niekada nebuvau autoritetų ieškotoje, bet ble, šita ragana tikra mesija.

Menas yra kvėpavimas, kvėpuoji, kad gyventum. 

Agh. Šiuose interviu gabalėliuose tiek skirtingų dalykų, bet tiek daug didelių minčių.

Vienas krematorijaus darbuotojas, ten pradirbęs 40metį Marinai traukinyje papasakojo, kad prieš 40 metų, kad sudeginti žmogaus kūną krematoriume reikėjo 125 laipsnių. Dabar reikia 715 laipsnių, dėl chemikalų kuriuos suvartoja žmogus.

portfolio

viskas tvarkingai sugula čia: tumblr portfolio

lauksiu užmetančių akį

šiuo metu tapau šį: 

(dar nepabaigtas)

kas, pavyzdžiui, yra moteriška?

kraujas?

bakterija, vėl epidemija, panika/isterija

sėdėjo sukryžiavus kojas

ištrūksta į laisvę

Ana išpiešė man veidą. jos meno projektas. įsisegiau savo ausis. jaučiausi tikra. buvo 3 dienos prieš helovyną. buvau laukinis gyvūnas. kvepėjo-au laisve ir nerūpestingumu.

'vainikėlis ' metalinis trosas, mėlyni slanksteliai

mintį įkvėpė gamtos tikras meistriškumas. kartais pamąstau, kad gamtos taisylės pagal kurias ji sukas, vystymasis, tobulėjimas ir pastovus savęs taisymas, visa primena itin sklandžiai sumąstytą ir  genialiai suprogramuotą sistemą.

svarsčiau apie žmogaus (gamtos dalelės) atsigręžimą ir žvelgimą į savo esmę.

mano vasaros vaisius. Garsiai Tylintis

Koks šaltas šiandien rugsėjo rytas. 

Ir vasara, atrodo, (buvo ir bus)taip toli... Štai, turiu dalyką, kuris dar nespėjo atvėsti šaltam rudeniui apgaubus. Į jį suplaukė upės mano energijos, greičiausiai bus radioaktyvus. Gal pažvelgus ir nepanašu, bet prie šio dirbau daug. Dažų sluoksniai sėlepė ankstesnius, kol viskas po truputį keitėsi ir vytėsi. "Garsiai Tylintis" - pareiškė/pavadino mano tėtis, apsidžiaugęs, kad ne jis vienas šeimoje šyzo. Su juo daug tariaus. Ir ilgiausiai užtrukau ir šiek tiek pavargau su tuo, kas kaip tik atrodo to reikalavo mažiausiai. Fonas. Mano galvos skausmas.  Bet, visgi. Patenkinta, aš. Šiuo paveikslu, be eskizų, išankstinio plano, tikslo ar būtinybės būti. Tiesiog ėmiau teptuką ir žiūrėjau, kaip pasamoniniai demonai ir vaidilutės juo šoka.

Atiduodu kritiką jums į rankas!

dailės mokyklos darbai'13 II/II

Taigi, dar keletas! Nagi, pakritikuokit!

dailės mokyklos darbai'13 I/II

Na, kurie patiko/nepatiko? Gal turit pastabų?
Dar keletas darbų netrukus.

Sėkmės!

ir kas juokingiausia

Mano akys žaliai rudo dumblo spalvos. Kažkada buvo riešutinės, man tokios labaiu patiko... Ir dar šiandien pastebėjau - šmaikščiai žvairos. Viena žiūri tiesiai, rimtai, dalykiškai, o kita svajingai ir ilgesingai kažkur į šoną... Net Avytė tai pastebėjo, kai paklausiau ar eilinį kart prisigalvojau nesamonių. Ir kas juokingiausia, tai visai nejuokinga. Ir dar šiandien užsigavau akį popieriaus lapu. Man taip būna.

Atkasiau seną paukštuką iš akvarelės. Jis irgi liūdnas, nes ta akis kitoj pusėj žiūri į viršų. 

gili mėlynė

Na ką... pristatau prieš kelis mėnesius nutapytą savo paveikslą. Mėlynas. Nes aš kaip Pikasso savo mėlynąjame laikotarpyje, tik kad manasis tęsiasi jau visą gyvenimą... Man patinka mėlyna ir jos atspalviai. Jau pats žodis koks gražus. Mėlyna, mėlyna, mėlyna. O ši spalva tokia svajinga, gili, paslaptinga, naivi kažkodėl ta gelmė mane taip traukia...

kursim laužus ir paveikslus

Dažnai svajoju, kad vieną dieną su Ch. Chaplinu* nusipirksiu ir įsikursiu studiją.

* slapyvardis mano geros, nuostabios ir gražios draugės, kuriai kartais norisi vožti į snukį.

Įkursim ir ten kursim, nes abi sutikom, kad mes viena kitą įkvepiam ir mūsų energijos padeda viena kitai padaryt kažką visai žavaus.

Įsivaizduoju kaip užliejus įkvėpimui, liksim nakvoti savo aukštasienėj studijoj ant kokios sofutės ar kaip litrais mauksim stiprią arbatą... ir rengsim kūrybingų žmonių sambrūdžius. Dar ten stovės Charlio pianinas. Ir Charlis gros, retsykiais. O aš beproto aukštai pasikabinsiu hamaką. Kai viskas užknis ir norėsis visus numesti nuo pasaulio krašto, užlipsiu ten pakabėti.

Visada kai pas ją nuvažiuoju visai nakčiai, imamės rimtų darbų (karais nevisai). Iki paryčių nemiegam.

Na, šį nupiešiau tokiom pat aplinkybėm, buvo nepaprastai jauku. Naudojau akvarelę, pieštukus, tušą, sausas pasteles. Tai buvo visiška improvizacija, atjungtos smegenys, na bet kam jos?