na ką, tai norėjot sužinot kažką?

foto - Ch. Ch. nuosavbė
(originali poloroido)

Kartais manęs nieks nesupranta.

Kartais supranta visi, kai nenoriu būti suprasta.  
Kartais vakarais, kai geriu arbatą, užmirštu kad egzistoja miegas, nes nuovargio kaip ir kitų pašalinių dalykų nejuntu, o užtvindo tik noras atrasti be proto stiprų išraiškos būdą.
Ah, och, o juk mes visi, visą gyvenimą kažko ieškom.
Man tik baisu, kad aš liksiu su tais kurie nieko taip ir nesuranda.
Ir pripažinsiu: bijau paskęsti jūroje. 
Jūroje pilkų žmonių. Juk kraupiai skamba, ar ne?

Rašau dienoraščius. Ir tikrus dienoraščius, kurių lapai pilnutėliai prisiminimų ir žodžių. Jie prisisunkę mano emocijų, patapę tokie sunkūs, pilni druskos iš mano akių. Bet mano dienoraščiai ne vien tai. 

Mano dienoraščiai - tai mano paveikslai. Tik žodžiai ir visos mintys sutirpę dažuose, o viskas telikę - emocijos. Mano dienoraščiai - sutrintos eskizų knygos, pilnos minčių apie laiką po šiandienos ir mane apnuoginantys eilėraščiai, tylūs, bet tiršti nuo išgyvenimų ir atrodo, oi!... ilgiuos to ko nebuvo...