2013-03-15

personos ir personifikacijos



Mano bute sėdi tavo buvusioji. Siurbia kavą, tyli, tik žvilgsnis tūžmingas, ledinis. Nejauku. Taip siaubingai nejauku. Sėdžiu susidėjus rankas ant kelių, glamžau sijoną, stengiuos nedirsčiot į laikrodį. Ir kalendorių. O ji vis kiūto paskendus savo kiaunių, šermonėlių, bebrų ir kitų padarų kailiuose, jos šviesiais plaukais aplipus mano sofa. Ach, kaip garsiai tiksi laikrodis, lyg bandytų kažką užsimint, kartoja jai: “išeik, išeik, tik, tak, išeik, išeik tik…” O gal aš jau girdžiu tavo spėrius žingsnius laiptinėj? Ne…



Pakvaišusios leidžiasi snaigės.
Sukiojas, skrieja erdvėj.

Girdžiu kaip pavasarį atitempia sraigės,

Vis laukiu beribės padangės.



Pabandau užmegst pokalbį; ji burbteli, įsistebelija pro langą. Čia pat, mano svetainėj prisidega cigaretę. Įžuloka. Dūmai rangosi kaip gyvatės, kyla link šviestuvų. Netyčia kosteliu, ji pašaipiai žvilgteli. Neturiu kur dėt akių, praslenka dar kelios begalinės akimirkos. Pakylu iš įkaitusio fotelio, apeinu ratą aplink kambarį, vėl atsisėdu. Beprotystė. Pasilgau tavęs be proto. Nebežinau kur dėtis, kambarys lyg priplėkęs, pilnas jos rūkalų. Staiga ji pakyla, užgesina nuorūką į mano sofą pralydydama skylę rudais kraštais ir išlekia iš mano kambario palikdama didelias kopas pleiskanų. Atsistoju, bet paslystu. Kopos greitai lydosi ir tirpsta, kambary atsiranda gilios murgzlinos balos. Grūdama užsigavau šlaunį ir dabar sėdžiu baloj. Pajuntu tavo dvelksmą ir tavo džiugius žingsnius, pagaliau! Prieini, pastatai mane ant kojų. Nusišypsau. Nusišypsau plačiai ir nuoširdžiai kaip tik galiu tau, tau mano Pavasari!




2 komentarai:

  1. :) kazkaip savotiskai, bet man patiko...

    AtsakytiPanaikinti
  2. ačiū už komentarą ir džiugu, kad patiko;}}

    AtsakytiPanaikinti

mintys tavo laukiamos:

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...