2014-02-08

laikas neįtikėtinai greitai.

Ši žiema kažkuo kitokia.

Gal dar per anksti sakyti, bet ji bėga labai sparčiai... Neįgyvendinau nedidelės svajonės, kuria norėjau pasidžiaugti šį sezoną: nespėjau ir neradau su kuo pasileisti rogutėmis nuo kalno. Kaip senais gerais laikais, kai grįždavau namo prie kaktos prilipusiais plaukais, visa permirkus, pilna sniego arba gavusi ledo gabalu vietoj gniūžtės į nosį per sniego mūšį(tada buvau įsitikinusi, kad iškraujavau visą kibirą ir tatai bandžiau paaiškinti šeimos gydytojai)


Idiliška fotografija. Bet tuo metu skubėjau, nes fotoaparatas baigė išsikraut, o aš visa klykte klykiau iš aštraus šalčio (viduje).

Štai sniegas iškrito - ir pusė gyvenimo baigės.
O šaltos ir tolimos lygumos - kiek užmatai...
Kaip šiąnakt man gaila gyvenimo. Snaigės
tarytum į iškastą duobę krenta ir krenta lėtai.

Kalba man kasnakt prieš miegą Martinaitis.

Paskutiniu metu aš užsikasusi ir kažkur paskendusi. Reik suorganizuot šimtadienį ir dar krūvą kitokio šlamšto. Per visą tą atidėlioju tiek daug dalykų, kuriuos reikėtų padaryti tuoj pat... Bet nepadarau.

Jei laikas ir toliau bėgs taip neįtikėtinai, jau netrukus visi mokyklos metai bus kažkur užnugary, o aš, išsviesta į gyvenimą, ir nors turinti ryškius troškimus, dvejojanti kur žengti, kur saugu pastatyti koją. Bet to laukiu. To didžiausio pokyčio ir lūžio gyvenime. Naujo nuotykio.

Kaip jūs laikotės?

1 komentaras:

  1. Nuotrauka: graži atmosfera, velniškai keista kompozicija:)

    AtsakytiPanaikinti

mintys tavo laukiamos:

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...