2014-08-09

taip laukiu, kada galėsiu atverti sumerktus tavo vokus

prabėgdama laiptais, vis kyšteliu mažąjį pirštelį į dešinią laiptinės pašto dėžutės skyluę. 

kaip ir tada, kai buvau penkerių, visai trumpaplaukė, šviesi mergaitė, tėčio vadinta kilbuku, ta pati aš, bet kita, kas dieną nepaliaujančiai viltinga pesimistė.
laukianti laiškų. 

...kurių penkiametėms niekas nesiunčia. 

bet tada turėjau tik vieną balsą savyje: viltingą ir kalbantį apie nuostabius dalykus.

buvau naivi, bet nenusivilianti.
savo pirmą gautą atvirutę apsvaigusi iš saldumo sukarpiau į saują smulkiausių gabalėlių.

taip ir šiandien: laiptinės duris praveriu su nuotykių dvelksmu, nes jau girdžiu, ar iš to didelio laukimo tariuosi girdinti virpant, tavo sunkiai lengvą, atvirą, laišką, (priversiantį nurausti).
tame skardiniame narvelyje.



ir mano mažasis pirštelis vėl užčiuopia tuštumą, kuri lyg elektra nutvilko mano penkiametės širdutę. 

šiandien laiškų dar nėra.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

mintys tavo laukiamos:

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...