lapkritis

deklamuosiu tau rudenį: nusviestą pirštinę baltą,

vaiko tyliąsias akis nugręžtas nuo horizonto - 

viskas akimuoju tampa taip aišku: tyra, bet laikina - 

lieka tik išrūdijusią naktį lyg valtį išskelti virš geltonuojančio lauko

ežerą gaubia migla sukurta iš vidurnakčio burės -

perbraukia plaukus dvi rankos ir tolsta lėtai manyje - 

taip atvykstu į tuščia peroną nelydimas, taip išvyksiu,

jei Vėlinių vėjas manęs mirtinai nepalies

grįžti atgal neprasminga, neleista, neverta - 

bendras sambrėškių vynas rugpjūčio salų turbūt nepakeis -

vien tik sruvens į įskilusion lapkričio taurėn kaip žaibo

apakintas liejas lietus ir dūlėja apleisti, sušlapę kapai

ne, tik ne šiąnakt: žvaigždynai skalaujami žvakių

skaidrėja, plečias kažkas tarytum erdvė manyje - 

ar tau pažįstamas jausmas, kai šiurpų vidurnaktį

esame tarsi kartu ir mus krečia vienoda tamsa

J.KELERAS