tai nutiko dieną, kuri kažkada buvo šiandien

Tai parašiau prieš mėnesį. Bet kažkodėl vis nepaskelbiu. Dabar sėdžiu ir šlapi plaukai varva ant stalo. Alkūnė baloj. Šiandien visą dieną užuodžiu keistus kvapus. Tai atidarius spintelę ar langą, lauke, namie, galvoje. Mane erzina siaubingai, kai lūžta daiktai. Gerai, užteks nusikalbėjimų nepataikančių į nieką (nors čia viskas ne į temą). Nors jau dvelktelėjo pavasariu, užanty nebeslėpsiu šių, dar žiemiškpavasariškų minčių ir pasidalinsiu. Taigi, ištrauka iš mano gyvenimo, dar netolimoj praeity:

Tai nutiko šiandien, kai čiulpiau cinamoninį saldainį ant pagaliuko. Klausiau dainos kurią anksčiau klausydavau dažnai. Ir staiga supratau, kad negaliu pajudėti... Ir užliejo tas sumautai bauginantis, bet įdomus jausmas.
Man reikia to esančio man, ir kuriam esu aš. Pavasario dėl šito kaltinti negalima, nes jis šiemet dar nebuvo užėjęs. Kažkur atostogauja arba pasiklydo. MIRĖ.

Tai jau tikrai. Dar neseniai išlipau iš dvejus metus trukusio ilgesio. Varčiaus jame ir negalėjau pakelt sparnų. Kaltinau save ir gailėjaus. Ahhhh, aš visada gailiuos praleistų progų, visada žadu jų nebepraleisti. Pykau, nes tikėjau, kad daugiau niekada niekada niekada nebesutiksiu tokio. Man tinkančio labiau nei mano raktas mano buto spynai. Vasarą, o dievai, tai net ne ši, o praėjusi vasara, mūsų dviračiai nesusitiko. O nenenene, bijau ir vėl. Senos dainos... tiek prisiminmų.

 iš http://www.huiuh.com/

"Who would have thought that I can conquer your heart,

 then I can't recognize myself.
...

Everything you do is a gem in my collection.

I will follow you,

 You'll be my main direction."

Tai va, grįžkime prie saldainio ant pagaliuko. Tikiuosi greitu metu galėsiu su kažkuo juo pasidalinti. Nes man liūdna. 

Papildymas iš šios dienos: Dabar man dar labiau liūdna. Jaučiuos šiek tiek išduota žmonių, kurie pagal idėją ir instrukciją taip neturėtų daryti, jau imu bijoti, iš anksto suplanuoto išsiskyrimo. Būsiu be galo vieniša.