Iš tiesų, šiandien neketinau nieko rašyti. Bet pamačiau žavų komentarą ir atsakinėdama supratau, kad turiu per daug ką pasakyti. Todėl rašau čia. Ir skiriu šį įrašą komentaro autorei praėjusio gimtadienio proga. komentarasŠiandien, šian bei ten pamačiau užrašų, kad atsisveikinam su Marcelijum Martinaičiu. Kažkodėl tik perskaičius šį komentarą susivokiau: Čia gi tas, kurio eilės guli šalia mano lovos! Kažkodėl buvau šiek tiek priblokšta. Truputį. O dar prisimenu, mačiau jį knygų mugėje, sėdintį prie autografų staliuko... Šalia esančiame stende ilgai rinkausi eilėraščių rinkinius ir per visą tą laiką prie jo priėjo tik kažkokia jau senstelėjusi, buvusi jo studentė... Nuo to laiko kai jį pamačiau, taip keista buvo skaityti jaunatviškus, aistros pilnus jo eilėraščius...
" Kai praveria rytą vokus tavo akys -
taip atidaro sparnus pabaidytos plaštakės, -
esi panaši į dalgio napaliestą pievą,
išbraidžiotą naktį vos gimusio dievo."
***
"Štai sniegas iškrito - ir pusė gyvenimo baigės.
O šaltos ir tolimos lygumos - kiek užmatai...
Kaip šianakt man gaila gyvenimo. Snaigės
tarytum į iškastą duobę krenta ir krenta lėtai.
Kalbuos pernakt su tavim, žodžio balsu neištaręs.
Lyg prarastosios tėvynės - tavęs taip imu pasigest!
Širdį sustabdęs, kaip aš paimčiau gitarą,
apšviestas sniego, pirštais užgaučiau stygas!"
O dabar jis miręs.
Įdomu ar lengviau atsisveikinti su šviesa, kai žinai kad esi kažką palikęs ir tavo vardas dar bus minimas?
Iš tiesų, niekas neįvyksta atsitiktinai, bet gyvenimas yra tik vienas beprotiškas atsitiktinumas. Negaliu prisiminti nei vieno svarbaus nutikimo savam gyvenime, kuris būtų ne atsitiktinumas...
papraščiausiai paprasti atsitiktinumai.
saldžių svajų, mylimieji
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
mintys tavo laukiamos: