žolės!

Mano stogas neištvėrė. Dar kurį laiką laikėsi už vieno pražilusio plauko, bet jau kuris laikas jo nebemačiau. Išvažiavo atostogų. Toli. O aš negyva. Nes gyva tik pavasarį.

Šita, pusę metų trunkanti žiema veda iš proto... lyg dar būtų takelių kuriais iš proto nesu ėjusi.  Aš lyg žuvytė ant sauso smėlio džiūstanti ir jau haliucionuojanti apie dalykus kaip žali dviračiai, žalios voverės, ir aj.. nebeveikia mano vaidentuvė. Turbūt jau pastebėjot, iš to kaip dėliojasi šits tekstas.
Myliu pavasarį, be proto beprotiškai. Žinau kad ir be manęs visi apie jį kalba, bet dūstu be jo.  Manau tai gamtos bausmė visiems. Už tai kad jos negerbiam ir paniekinam. Ji atsisakė busti, serga. Teks surasti būdą kaip ištverti iiilgąą apmirimą. Ir negaliu nustoti galvot apie vieną dalyką. Kaip norėčiau priglausti nugarą prie miško žolės. Šaltos, šlapios, žemėtos, nesvarbu. Ir pajusti kaip grįžta energija, pusiausvyra, stogas. Ach... (atleiskit, bet dūsauti mėgstu).

paėmiau iš http://scenery-wallpapers.com

Na ką, nežinia kada tas išsvajotas geidžiamasis ateis, ar iš vis ateis, bet linkiu stiprybės, lengvo egzistavimo. 

Saldžių sapnų.