Vaikštau viena, slenku,
nes niekas nenori eit kartu.
Manos šypsenos sukasi,
O po žeme, giliau...
Ir niekam nerūpi.
O aš nieko...
Ir tolsta viskas pamažu.
Bet liksiu dar vienesnė.
Juk tuštumai, begalybei nėr ribų.
Su kiekviena diena, pakilus saulei.
Kiekvieną rytą.
O delnai dar tuštesni.
Ir niekas jų nespaus.
Laisvė, jei kitaip žvelgi.
Apmaudu.
Ilgesinga.
Ir eisiu toliau. Tiesiai.
Nes neturiu daugiau kelių.
nes niekas nenori eit kartu.
Manos šypsenos sukasi,
O po žeme, giliau...
Ir niekam nerūpi.
O aš nieko...
Ir tolsta viskas pamažu.
Bet liksiu dar vienesnė.
Juk tuštumai, begalybei nėr ribų.
Su kiekviena diena, pakilus saulei.
Kiekvieną rytą.
O delnai dar tuštesni.
Ir niekas jų nespaus.
Laisvė, jei kitaip žvelgi.
Apmaudu.
Ilgesinga.
Ir eisiu toliau. Tiesiai.
Nes neturiu daugiau kelių.
Tau trūksta meilės apsikabinkim vargšas žmogus bet nesi viena kuriai šitaip liūdna nesi viena kuria visi išduoda nekenčia ir myli nesi viena ir žinok niekuomet nebusi viena gal tik vieniša tarp kitų milijonų vienišu bet ne vienu žmonių buk atidesne kitiems mažiau knaisiokis po savo vidų verpk apvalkalą ne tik savo viduje bet ir aplinkui save kad kai ateis diena kad turėtum ne vien save bet ir kitus kuriems tu vis dėlto rupi kad ir kaip tuo netikėtum priimk kritika kaip gyvenimišką dalyką neleisk jausmams per daug naudotis tavimi ir nors retkarčiais pamiršk save pamiršk naudą sau ir atsiduok kitiems nes tai vertinama labiau už pinigus vertink ne tik save ir savo darbus bet ir kitus pasirūpink kitais kitais ir tavim pradės rūpintis bent jau kol kas kol gyvenimas yra gražus
AtsakytiPanaikinti