kur galima ypatingai ir nejaukiai pabūti

Atradau šią vasarą darytą fotografiją.

Įsteigos 1810 metais, o XX amžiuje apleistos kapinaitės, senais kaip mirtis, lenkiškais antkapiais. Kažkuo ypatingos. 

O jei dar pridėsime, kad visada tuščios.

Daug minčių apie jas. Prisiminimų. Pirmąkart į jas įžengiau prieš  beveik dvejus metus, vasarai tik prasiskleidus, vedama žmogaus, kurio niekaip negaliu pamiršti. Po to jose lankiausi dar tris kartus. 

Metų laikai labai šią vietą keičia, čia atmosfera pakinta žvėriškai. Kartais kapinės atrodo lyg iš pasakų, kartais - siaubo filmų. Ten, iš vienos pusės, yra tikrai gražių, bet tuo pačiu apstu be proto kraupių dalykų. Turiu kažkokį ryšį su šiomis kapinaitėmis, bet tikrai nepasakyčiau, kad man jose jauku.

Šlaitu po truputį čiuožiantys seniausi kapai, pavasarį ar vasarą būna nusėti kažkokių smulkių, dailių, man niekur kitur nematytų melsvų žiedelių. Matyt kažkada jomis buvo apsėtas vienas kapas, bet per tiek dešimtmečių jos spėjo plačiai pasklisti ir suvešėti.

Visada atėjusi čia apsižvalgyti nusidilginu kojas. Arba būnu apkandžiota skruzdėlių. Nuo kapų visuomet šiurpumu dvelkia. Sukelia minčių. 

Niekada čia nėjau viena. Ir tikrai neišdrįsčiau. Nes niekada nežinai, ar atėjęs rasi jas svetingas, romantiškai ilgesingas, ar atšiaurias, paslaptingas. Stebinčias tavo žingsnius.

Mieliausiai paskaityčiau, jei papasakotum apie kažkuo tau ypatingą ar šiaip įdomią vietą!